1) šaudymas - ugnies – kulkų, sviedinių, minų, granatų, raketų leidimas į taikinius iš įvairių rūšių ginklų. Š. būna kovinis, mokomasis ir sportinis; bandomasis, tiriamasis ir parodomasis. Šaudymo iš atskirų rūšių ginklų taisyklės ir ypatumai aiškinami šaudybos teorijoje, šaudymo taisyklėse ir vadovuose. Šaudymo etapai: pasirengimas šaudyti, prisišaudymas ir šaudymas į taikinį siekiant jį sunaikinti. Iš šaulių ginklų ir granatsvaidžių šaudoma gulint, priklaupus, sėdint, stovint, judant, trumpam sustojus, iš šarvuočių, automobilių ir sraigtasparnių. Iš automatinių ginklų šaudoma papliūpomis arba nepertraukiamai. Šaudant į judančius taikinius, taikinys lydimas per taikiklį arba jo laukiama numatomame judėjimo taške, į oro taikinius – lydima ugnimi arba paleidžiama ugnies užtvara. Iš kulkosvaidžių, turinčių stovus, galima šaudyti į tarpus tarp padalinių, iš sparnų ir virš savų padalinių. Ypač veiksminga durklinė ugnis. Iš tankuose ir šarvuočiuose įrengtų ginklų šaudoma iš vietos, trumpam sustojus ir judant. Iš tankų patrankų dažniausiai šaudoma tiesioginiu taikymu. Tankų padalinys gali sutelkti ugnį į vieną taikinį tiesioginiu taikymu, esant reikalui galima šaudyti ir iš už priedangų. Antžeminė artilerija šaudo iš už priedangų arba tiesioginiu taikymu iš atvirų pozicijų. Šaudoma iškiląja, lėkštąja, mortyrine trajektorijomis. Šaudant lėkštosiomis trajektorijomis galimas ir rikošetinis šaudymas. Iš zenitinės artilerijos pabūklų ir zenitinėmis valdomosiomis raketomis šaudoma į oro taikinius, šaudo padaliniai, o ne pavieniai ginklai. Ugnis leidžiama atsižvelgiant į tai, kad raketos su taikiniu susidurti privalo kuo tolimesniuose naikinimo zonos taškuose. Šaudant iš zenitinės artilerijos pabūklų nuolat reikia skaičiuoti poslinkio tašką. Šaudoma tiesioginiu taikymu ir ugnies užtvara; salvėmis, papliūpomis ir nepertraukiamai. Dar žr. ugnis, artilerijos ugnis, ugnies rūšys, šaudymo rengimas.
2) iškilasis šaudymas - žr. šaudymas iškiląja trajektorija.