1) taktika - sudedamoji karybos meno dalis, apimanti įvairių kariuomenės rūšių junginių, dalinių, padalinių mūšio rengimo ir vykdymo teoriją ir praktiką. Taktikos teorinė dalis tyrinėja mūšio dėsningumus, pobūdį ir turinį; kuria mūšio rengimo ir vykdymo būdus. Taktikos praktinė dalis apima vadų, štabų ir pajėgų veiklą rengiant ir vykdant mūšį. Šios veiklos turinys: nuolatinis duomenų apie padėtį gavimas ir tikslinimas; sprendimo priėmimas ir užduočių pavaldiniams davimas; mūšio planavimas ir pajėgų rengimas mūšiui; kovos veiksmų vykdymas ir vadovavimas daliniams bei padaliniams; kovos veiksmų aprūpinimas. T. glaudžiai susijusi su operatyviniu menu ir karine strategija. Šiuolaikinė t. skirstoma į skyrius: bendroji t., atskirų ginkluotųjų pajėgų ir kariuomenės rūšių t., specialiųjų pajėgų t. Sausumхs kariśomenės t. – bendrosios t. pagrindas. S.k.t. apima bendrųjų junginių, dalinių, padalinių taktiką. S.k.t. tyrinėja ir kuria bendrojo mūšio rengimo ir vykdymo būdus ir tvarką; bendrojo mūšio rūšių turinį; br. ir įprastinių naikinimo priemonių smūgių reikšmę; kuria kariuomenės manevrų, žygio, prieškovinių ir kovos rikiuočių rūšis; nustato kiekvienos kariuomenės rūšies ir specialiujų junginių, dalinių ir padalinių svarbą ir vietą bendrajame mūšyje, jų vykdomas užduotis, bendro naudojimo būdus ir sąveikos tvarką. S.k.t. tyrinėja puolimo mūšio organizavimo ir vykdymo būdus, kai prasiveržiama pro priešo gynybą, kai persekiojamas atsitraukiantis priešas, kai puolama forsuojant vandens kliūtį, kai numatomas pasitiktinis mūšis ir mūšis ypatingomis sąlygomis – naktį, mieste, miške, ant jūros kranto, kalnuose, dykumoje ir kt. Kai kalbama apie gynybos mūšį, s.k.t. apima taktinės grandies gynybos organizavimą ir vykdymą, gynybos mūšio vykdymą ypatingomis sąlygomis, mūšį apsupime ir traukimąsi. S.k.t. taip pat aprėpia kariuomenės judėjimo ir išsidėstymo klausimus. Šiuolaikinė t. reikalauja derinti pajėgų išsklaidymą su staigiu pajėgų sutelkimu smogti svarbiausiomis kryptimis. Puolimo mūšio taktikai būdinga puolimas nesustojant po artėjimo iš pradinių rajonų . Didelis pėstininkų šarvuočių skaičius leidžia pulti net neišlipant iš šarvuočių. Gynybos mūšio taktika remiasi galimybe slopinti priešą jam dar tik rengiantis pulti ir mūšio metu. Šiuolaikinė t. atsižvelgia į kariuomenės galimybes veikti ir MNG panaudojimo sąlygomis, ir naudojant tik įprastinę ginkluotę. Karinio jūrų laivyno taktika, karinių oro pajėgų taktika ir kt. taip pat turi specifinių, tik šioms ginkluotųjų pajėgų rūšims būdingų ypatumų. Dar žr. karybos menas, karinė strategija, operatyvinis menas, kovos rikiuotė, puolimas, gynyba.